Vėlinės

Photo by Kristina M M on Unsplash

Gyvenimas turi gyvybę. O mirtis?

Štai vėl Vėlinės šviečia nakty su savo žvake. Sėdžiu automobilio gale ir padėjusi savo galvą prie stiklo mąstau. Kažkas į mane keistai pasižiūrėjo, nes stiklo lange liks riebaluotas antspaudas. Visi mes mašinoje šviečiame kaip kokie pavargėliai...

 Vėlinės. Proga susitikti su giminėmis...

Vienais metais man teko pamatyti nemažai laidotuvių. Skirtingos žmonių šukuosenos, stalas perkrautas maisto. Iš likusiųjų švyti nepaaiškinama stiprybė. Nors tos dienos kaip kokia dulksna užlieta prisiminimuose.

Mes atvažiavome. Kapinės man yra durys į dangų. Ypatingai per Vėlines, nes tada žvakių šviesa plevena ore. Ta ugnis šildo mano širdį, likusieji man primena, kad mes galime švęst gyvenimą. Išėjusiųjų kapas seka savo istoriją. To žmogaus prisiminimas šildo širdis.

Šiuolaikinis menas mirtį vaizduoją kaip piktą, negailestingą dėdę, kuris ko gero yra šaltanosis, su spygliais ir ilgais nagais. Aš mirtį matau kaip pilną išminties, pilną šviesos dėdę, kurio palikimas yra vertas dėmesio.

Vėlė, dvasia yra gyvybė. Taip kaip mirtis gali nebūti ta pati gyvybė. Primenanti, kad yra mygtukas iš gyvenimo, pilnas vilties ir džiaugsmo. Tikiuosi, kad sugebėsiu atsisveikinti su gyvenimu taip nuostabiai kaip ir gyvenau.

Mirtis yra angelas nešiojantis mūsų gyvybę...